Lygiai prieš penkerius metus – 2018 rugsėjo 22–25 dienomis – popiežius Pranciškus aplankė Lietuvą, Latviją ir Estiją. Vienas iš svarbiausių vizito programos Lietuvoje momentų buvo Mišios Kauno miesto Santakos parke, kurios išsiskyrė puikiai tai progai parengta ir atlikta liturgine muzika. Vyriausioji Mišių Santakoje dirigentė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė pasakoja apie mažiau žinomas detales, bet visų pirma dalijasi mintimis apie liturginės muzikos būklę Lietuvoje.
V. Liaudanskaitė-Vaitkevičienė: Negalėčiau atsakyti už visą Lietuvą, tik pasidalinti savo patirtimi. Šiuo metu dirbu su mišriu jaunimo choru Exaudi, kuris savo giesmės tarnystę atlieka Kauno jėzuitų rektorate, o prieš tai netrumpą laiką dirbau choro vadove Kauno arkikatedroje-bazilikoje. Profesinėje veikloje teko sutikti įvairaus amžiaus giesmininkų ir dalyvauti įvairiuose renginiuose.
Žvelgiant iš šios patirties mes, lietuviai, esame labai daininga tauta. Šiek tiek gaila, kad galbūt stokojame skirti kantrybės tam keliui, kuris yra reikalingas norint parengti gražų kūrinį. Tam reikia skirti daug laiko. Tačiau esame labai daininga tauta.
Jei kalbėti apie iššūkius ir problemas, apie tai, kur einame – labai sudėtingas klausimas. Šiuo metu yra chorų banga, kuri susikūrė su Nepriklausomybės atgavimu. Jie nėra penkerių metų senumo, bet jau gerokai vyresni. Ta karta turi patirtį, bet ji jau užaugo, daug kas pasiekė didelės brandos amžių. Jų giesmės iš to meto yra su didele emocija, su didele jėga, vienokio stiliaus. O dabartinis jaunimas ateina su kitomis madomis, su visu pasauliu glėbyje, su į mūsų kalbą išverstomis tarptautinėmis giesmėmis. Natūralu, kad harmonika, ritmika, viskas yra kitaip. Ir kai noriu rengti bendrą šventę, būna sudėtinga: vyresnė karta turi savo muzikinę kalbą, o dabartinis jaunimas – gerokai kitokią.
O dar kita tema yra tai, kas rašoma Bažnyčios dokumentuose. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose turime nuorodų, kokia turi būti liturginė muzika. Susirinkimas įvyko jau senokai, o per tą laiką Lietuvoje įvyko istorinių įvykių, kurie išlaisvino mūsų kalbą ir pateikė daug galimybių. Bet ar mes su visais iššūkiais sugebame sukovoti? Ar galime atstovėti už savo liaudies muziką, galbūt ją modernizuodami? Čia yra klausimas. Man atrodo, kad galbūt šiek tiek per drąsiai priimame tai, kas ateina iš pasaulio, iš įvairių šalių ir kartais pametame savo tautinį identitetą, apie kurį kalbėjo ir popiežius Pranciškus per savo vizitą Lietuvoje: labai svarbu jausti savo šaknis.
Labai svarbu jausti, kaip sako Bažnyčios mokymas, liturginę tėkmę. Bet turime būti karštai remiantys savo tautą. O būdami lietuviai, vargu ar galime taip pat pajusti afrikietiškus ritmus, kitose šalyse atsiradusias harmonijas. Vis tik mūsų kraujyje, protėviuose, genuose užkoduotos kitos dermės. Tą, kaip popiežius sakė, ir tausokime, naudokime, galbūt žvelkime moderniau, bet labai svarbu jausti tautinės muzikos bazę. Pažymima, kad grigališkasis choralas yra tinkamiausias įkvėpimo šaltinis katalikų liturginei muzikai, bet ir tautinė spalva yra labai svarbi. Man atrodo, kad šiuo metu esame kiek per drąsiai pametę savo tautiškumą ir per drąsiai priimantys viską, ką duoda pasaulis. Man atrodo, kad galima pakviesti būti išrankesniems. Norime paimti viską, ką siūlo kiti, bet ar tikrai patys neturime nieko nuostabaus? Reikėtų labiau paieškoti, ką turime savo liaudies muzikoje, savo krikščioniškose giesmėse.
Prieš penkerius metus buvote atsakinga už popiežiaus vizito liturginę dalį. Ką galėtumėte ištraukti iš savo atsiminimų krepšelio?
V. Liaudanskaitė-Vaitkevičienė: Praėjo jau keletas metų ir iš to krepšelio krenta tik nuostabūs momentai, kurie stipriai pakeitė širdį, galbūt net perkeitė mano mąstymą, davė daugiau įrankių. Aišku, reikia prisiminti, kad buvo daug iššūkių. Žinoma, buvo nerimo, kai pasakė, kad „tau patikime, surink komandą, bet laikykimės to ir to, kurkime kartu“. Iš pradžių buvo džiaugsmas, o paskui – „o dabar ką?“
Supranti, kad kažkam būsi labai geras, o kažkas labai užsigaus, bet pasirinkimus daryti reikia. Popiežiaus vizitas leido padaryti tai, apie ką kalbėjome anksčiau, – pažvelgti į tai, ką turime Lietuvoje liturginės muzikos prasme. Mano užduotis buvo mąstyti apie tai, kokia muzika skambės liturginių apeigų metu ir tuo metu, kai popiežių pasitiksime. Prie lietuviškų giesmių norėjome prijungti ir šiek tiek pasaulio.
Nusprendėme, kad pasitinkant popiežių skambės sakralios muzikos šedevrai iš įvairių šalių, taip pat Lietuvos, bet ypač skambantys Vatikane ir kitur. O mąstydami apie liturginę muziką pamaldose, norėjome atskleisti kuo daugiau lietuviško identiteto, kur reikia, sujungdami su kitais nuostabiais kūriniais, sukurtais ne Lietuvoje.
Ypatingai džiugu prisiminti, kad nekintamoms Mišių dalims pasiryžome tokiam nebūtam įvykiui – kreiptis į Lietuvos kompozitorius ir pasiteirauti, kas galėtų imtis, draugauti, sukurti Mišių liturgijos dalis, užtektų po vieną, sujungti jas į bendrą ciklą, o tai jau ypatingai sunku – sujungti kelis kompozitorius į vieną. Gamini vieną gaminį, o ten keturios plakančios širdys, su savo spalvomis. Ir dar išklausyti prašymus, susijusius su liturginiais niuansais.
Tam reikia daug jautrumo. Tave turi prisileisti, neįsižeisti dėl to, ką prašai, atsižvelgti, kad žodis „šventas“ suskambės tris kartus, o ne du ar keturis, kad tekstas baigiasi tašku arba šauktuku. Todėl buvo nuostabu, kad atradome bendrystę su Lietuvos kompozitoriais, užteko vieno skambučio, viena kompozitorė prikalbino kitus: Raimundą Martinkėną, Giedrę Pauliukevičiūtę, Zitą Bružaitę, šviesaus atminimo Vidmantą Bartulį. Jie sutiko jungtis, sukurti Mišių ciklą, galėjome įtraukti ir amžinojo atilsio kun. Pranciškaus Tamulevičiaus natomis užfiksuotą Tikėjimo išpažinimą.
Tokių iššūkių buvo, bet jie buvo įveikti, o kūrybinis procesas buvo labai brangus. Tas kūrybinis momentas su chorais, su vadovais buvo tikra Dievo dovana. Nebuvo lengva, buvo visko, įtampų ir ašarų, kitko, bet tas renginys buvo Dievo planuotas, jam jo reikėjo, nes po to gimė gražios bendrystės, kompozitoriams gimė minčių sukurti kažką daugiau, remiantis liturginėmis nuostatomis, gimė chorų ir dirigentų bendrystės: štai iš Šiaulių atvažiuoja berniukų choras „Dagilėlis“, galima įdėti diskantų balsų, jungiamės su įvairių chorų atstovais... Negalėjome paimti visų ir ačiū tiems, kurie suprato, kad gali jungtis nebūtinai stovėdami ant choro pakylos, bet būdami Mišiose. Visas pasirengimas buvo bendrystės ir atjautos dovana. (Pagal 2022 m. interviu Vatikano Radijui parengė RK / Vatican News)
